Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija

EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ IR PAGRINDINIŲ LAISVIŲ APSAUGOS

KONVENCIJA

Roma, 1950 metų lapkričio 4 diena

Įsigaliojo: 1953 metų rugsėjo 3 dieną pagal 66 straipsnį.(1)

Vyriausybės, šios Konvencijos signatarės, Europos Tarybos

narės,

atsižvelgdamos į Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1948

metų gruodžio 10 dieną paskelbtą Visuotinę žmogaus teisių

deklaraciją;

atsižvelgdamos į tai, jog ši Deklaracija siekia, kad joje

skelbiamos teisės būtų visuotinai ir veiksmingai pripažįstamos ir

jų būtų laikomasi;

atsižvelgdamos į Europos Tarybos tikslą siekti didesnės savo

narių vienybės ir kad vienas iš būdų siekti šio tikslo – ginti ir

toliau įgyvendinti žmogaus teises ir pagrindines laisves;

tvirtai tikėdamos šiomis pagrindinėmis laisvėmis, kurios yra

teisingumo bei taikos pasaulyje pagrindas ir kurias geriausiai

apsaugo, viena vertus, veiksminga politinė demokratija, ir, kita

vertus, jas apsprendžiantis žmogaus teisių bendras supratimas ir

jų laikymasis;

būdamos Europos šalių vyriausybės, kurios yra tikros, jog

laikydamosi vienodos nuomonės ir turėdamos politinių tradicijų,

idealų, laisvių ir teisės normų bendrą palikimą, yra pasiryžusios

žengti pirmą žingsnį siekdamos kolektyviai įgyvendinti tam tikras

Visuotinėje deklaracijoje paskelbtas teises, susitarė, kad:

1 straipsnis

Aukštosios susitariančios šalys garantuoja kiekvienam jų

jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas

šios Konvencijos pirmame skyriuje.


(1) Tekstas yra papildytas pagal trečiojo Protokolo,

įsigaliojusio 1970 metų rugsėjo 21 dieną, penktojo Protokolo,

įsigaliojusio 1971 metų gruodžio 20 dieną, ir aštuntojo

Protokolo, įsigaliojusio 1990 metų sausio 1 dieną, nuostatas,

taip pat įtraukus antrojo Protokolo tekstą, kuris pagal šio

Protokolo 5 straipsnio 3 punktą nuo Protokolo įsigaliojimo dienos

(nuo 1970 metų rugsėjo 21 dienos) yra Konvencijos sudedamoji

dalis.

P I R M A S S K Y R I U S

2 straipsnis

  1. Kiekvieno žmogaus teisė gyventi turi būti saugoma

įstatymo. Niekam negalima tyčia atimti gyvybės, išskyrus vykdant

teismo nuosprendį už nusikaltimą, už kurį tokia bausmė įstatymo

numatyta.

  1. Gyvybės atėmimas negali būti laikomas prieštaraujančiu

šiam straipsniui, jeigu tai įvyko neviršijant tokio jėgos

panaudojimo, kai tai buvo neišvengiamai būtina:

a) ginant kiekvieną asmenį nuo neteisėto smurto;

b) teisėtai suimant arba sutrukdant teisėtai sulaikytam

asmeniui pabėgti;

c) nustatyta tvarka atliekamais teisėtais veiksmais

malšinant riaušes ar sukilimą.

3 straipsnis

Niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti

žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis

baudžiamas.

4 straipsnis

  1. Niekas negali būti laikomas vergijoje ar nelaisvas.
  2. Niekas negali būti verčiamas dirbti priverstinį ar

privalomąjį darbą.

  1. Šiame straipsnyje sąvoka „priverstinis ar privalomasis

darbas“ negali reikšti:

a) kokio nors darbo, kurį paprastai reikalaujama atlikti

kalinimo metu, taikant šios Konvencijos 5 straipsnio nuostatas,

ir darbo lygtinio atleidimo nuo tokio kalinimo laikotarpiu;

b) kokios nors karinės tarnybos arba tarnybos, kurios

reikalaujama iš asmenų, atsisakančių nuo karinės tarnybos dėl

įsitikinimų, vietoj karinės tarnybos tose šalyse, kur toks

atsisakymas yra pripažįstamas;

c) kokios nors tarnybos, atliekamos dėl to, jog tai būtinai

reikia, ar dėl stichinės nelaimės, kai kyla pavojus visuomenės

egzistavimui ar gerovei;

d) kokio nors darbo ar tarnybos, kurie yra įprastinių

pilietinių pareigų dalis.

5 straipsnis

  1. Kiekvienas žmogus turi teisę į laisvę ir asmens

neliečiamybę. Niekam negali būti atimta laisvė kitaip, kaip šiais

atvejais ir pagal įstatymo nustatytą tvarką:

a) kai jis teisėtai sulaikomas, remiantis kompetentingo

teismo sprendimu;

b) kai jis teisėtai suimamas ar sulaikomas už tai, kad

neįvykdė teismo teisėto sprendimo, arba kai norima garantuoti

kokio nors įstatymo numatyto įsipareigojimo vykdymą;

c) kai jis teisėtai suimamas ar sulaikomas, kad būtų

pristatytas kompetentingam teismo pareigūnui, pagrįstai įtariant

padarius nusikaltimą ar kai pagrįstai manoma, jog būtina užkirsti

kelią padaryti nusikaltimą, arba manoma, kad jis gali pabėgti jį

padaręs;

d) kai sulaikomas nepilnametis pagal teisėtą potvarkį jo

auklėjimo priežiūros tikslais arba jo teisėto suėmimo tikslais

dėl to, kad jis būtų pristatytas kompetentingam teismo

pareigūnui;

e) kai asmenys teisėtai sulaikomi, siekiant užkirsti kelią

infekcinėms ligoms plisti, arba kai sulaikomi psichiškai nesveiki

asmenys, alkoholikai, narkomanai ar valkatos;

f) kai žmogus teisėtai suimamas ar sulaikomas dėl to, kad

negalėtų be leidimo įvažiuoti į šalį, ar kai imamasi veiksmų jį

deportuoti ar išduoti kitai valstybei.

  1. Kiekvienam suimtajam turi būti nedelsiant jam suprantama

kalba pranešama, dėl ko jis suimamas ir kuo kaltinamas.

  1. Kiekvienas sulaikytasis ar suimtasis pagal šio straipsnio

1 (c) punkto nuostatas turi būti skubiai pristatomas teisėjui ar

kitam pareigūnui, kuriam pagal įstatymą priklauso teisė vykdyti

teismines funkcijas, ir turi teisę per priimtiną laiką į teisminį

nagrinėjimą arba paleidimą iki teismo. Paleidimas gali būti

sąlygojamas garantijų, kad jis atvyks į teismą.

  1. Kiekvienas, kuriam atimta laisvė dėl sulaikymo ar

suėmimo, turi turėti teisę kreiptis į teismą skųsdamasis, kad

neteisingai sulaikytas, kuris nedelsdamas turi priimti sprendimą

ir, jeigu asmuo sulaikytas neteisėtai, nuspręsti jį paleisti.

  1. Kiekvienas asmuo, kuris yra sulaikymo ar suėmimo auka

pažeidžiant šio straipsnio nuostatas, turi teisę į nuostolių

atlyginimą.

6 straipsnis

  1. Nustatant kiekvieno asmens pilietines teises ir pareigas

ar jam pareikštą baudžiamąjį kaltinimą, jis turi teisę, kad jo

byla būtų nagrinėjama per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir

viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir

nešališko teismo. Teismo sprendimas turi būti paskelbtas viešai,

tačiau spaudai ir publikai gali būti neleidžiama dalyvauti per

visą teisminį nagrinėjimą ar jo dalį tiek, kiek to reikalauja

visuomenės moralės, viešosios tvarkos ar valstybės saugumo

interesai demokratinėje visuomenėje arba nepilnamečių ar bylos

šalių privataus gyvenimo interesai, ar tada, kai, teismo nuomone,

būtina dėl ypatingų aplinkybių, dėl kurių viešumas pažeistų

teisingumo interesus.

  1. Kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu,

laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą.

  1. Kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi

teisę mažiausiai į šias garantijas:

a) kad jam būtų skubiai ir nuodugniai pranešta tokia kalba,

kurią jis supranta, apie pareiškiamo jam kaltinimo pagrindą ir

motyvus;

b) kad jis turėtų pakankamai laiko ir galimybių pasirengti

savo gynybai;

c) kad jis galėtų gintis pats arba per savo paties

pasirinktą gynėją arba, jei jis neturi pakankamai lėšų tam

gynėjui atsilyginti, turi gauti pagalbą nemokamai, kai to

reikalauja teisingumo interesai;

d) kad jis galėtų apklausti kaltinimo liudytojus arba turėtų

teisę, kad tie liudytojai būtų apklausti, ir turėtų teisę, kad

gynybos liudytojai būtų iškviesti ir apklausti tomis pat

sąlygomis, kokios taikomos kaltinimo liudytojams;

e) kad jis galėtų nemokamai naudotis vertėjo pagalba, jeigu

jis nesupranta ar nekalba teismo procese vartojama kalba.

7 straipsnis

  1. Niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą,

kurie pagal galiojusius jų įvykdymo momentu valstybės vidaus

įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais.

Taip pat negali būti skiriama griežtesnė bausmė negu ta, kuri

galėjo būti taikyta nusikaltimo padarymo momentu.

  1. Šis straipsnis neturi kliudyti teisti ar nubausti

kiekvieną asmenį už kokį nors veiksmą ar neveikimą, kurie jų

vykdymo momentu buvo laikomi nusikaltimais pagal civilizuotų

tautų visuotinai pripažintus bendrus teisės principus.

8 straipsnis

  1. Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo

asmeninis ir jo šeimos gyvenimas, buto neliečiamybė ir

susirašinėjimo slaptumas.

  1. Valdžios pareigūnai neturi teisės kištis į naudojimąsi

šia teise, išskyrus įstatymo numatytus atvejus ir kai tai būtina

demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar

šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią

teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai

ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti.

9 straipsnis

  1. Kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos

laisvę; tai teisė laisvai keisti savo religiją ar tikėjimą, taip

pat tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai,

laisvai skelbti savo religiją ar tikėjimą, laikant pamaldas,

atliekant apeigas, praktikuojant tikėjimą ir mokant jo.

  1. Laisvė skelbti savo religiją ar tikėjimą gali būti tik

tiek apribojama, kiek yra nustatęs įstatymas ir kiek būtinai

reikia demokratinėje visuomenėje visuomenės saugumui, viešajai

tvarkai, sveikatai ir moralei ar kitų asmenų teisėms ir laisvėms

apsaugoti.

10 straipsnis

  1. Kiekvienas turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir

įsitikinimus. Tai teisė laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei

skleisti informaciją ir idėjas, valdžios pareigūnų netrukdomam ir

nepaisant valstybės sienų. Šis straipsnis neturi trukdyti

valstybėms kelti reikalavimą licenzuoti radijo, televizijos ar

kino įstaigas.

  1. Naudojimasis šiomis laisvėmis, kadangi tai susiję su

pareigomis bei atsakomybe, gali būti sąlygojamas tokių formalumų,

sąlygų, apribojimų ar bausmių, kurias numato įstatymas ir kurios

demokratinėje visuomenėje būtinos valstybės saugumo, teritorinio

vientisumo ar viešosios tvarkos interesams, siekiant užkirsti

kelią teisės pažeidimams ir nusikaltimams, žmonių sveikatai bei

moralei, taip pat kitų asmenų orumui ar teisėms apsaugoti,

užkirsti kelią konfidencialios informacijos atskleidimui ar

teisminės valdžios autoritetui ir nešališkumui garantuoti.

11 straipsnis

  1. Kiekvienas turi teisę laisvai rengti taikius

susirinkimus, jungtis į asociacijas kartu su kitais, taip pat

teisę steigti ir stoti į profesines sąjungas savo interesams

ginti.

  1. Naudojimuisi šia teise negali būti taikomi jokie

apribojimai, išskyrus tuos atvejus, kuriuos numato įstatymas ir

kurie yra būtini demokratinėje visuomenėje valstybės ar

visuomenės saugumo interesams, siekiant užkirsti kelią teisės

pažeidimams ar nusikaltimams, gyventojų sveikatai ir dorovei ar

kitų asmenų teisėms bei laisvėms apsaugoti. Šis straipsnis

nekliudo įvesti teisėtus naudojimosi šia teise apribojimus

asmenims, tarnaujantiems ginkluotosiose pajėgose, policijoje ar

valstybės valdymo organuose.

12 straipsnis

Vyrai ir moterys, sulaukę santuokinio amžiaus, turi teisę

tuoktis ir sukurti šeimą pagal šią teisę reguliuojančius

valstybės vidaus įstatymus.

13 straipsnis

Kiekvienas, kurio teisės ir laisvės, pripažintos šioje

Konvencijoje, buvo pažeistos, turi teisę pasinaudoti efektyvia

teisine gynyba valstybiniuose organuose, nesvarbu, ar tai padarė

einantys oficialias pareigas asmenys.

14 straipsnis

Naudojimasis šios Konvencijos pripažintomis teisėmis ir

laisvėmis turi būti garantuojamas be jokios diskriminacijos dėl

lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ir

kitokių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės,

priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitokio

statuso.

15 straipsnis

Kilus karui ar susidarius nepaprastajai padėčiai, dėl kurių

iškilo grėsmė tautos gyvavimui, kiekviena Aukštoji susitarianti

šalis gali imtis priemonių, kuriomis nukrypstama nuo

įsipareigojimų pagal šią Konvenciją tik tiek, kiek to reikalauja

padėties kritiškumas, su sąlyga, kad tokios priemonės

neprieštarauja kitiems jos įsipareigojimams pagal tarptautinę

teisę.

  1. Ši nuostata negali būti pagrindas kokiam nors nukrypimui

nuo 2 straipsnio, išskyrus mirties atvejus dėl teisėtų karo

veiksmų, arba nuo 3, 4 (1 punktas) ir 7 straipsnių.

  1. Kiekviena Aukštoji susitarianti šalis, pasinaudojusi šia

nukrypimo teise, privalo išsamiai informuoti Europos Tarybos

Generalinį sekretorių apie priemones, kurių ji ėmėsi, ir apie

tokio nukrypimo priežastis. Ji taip pat turi informuoti Europos

Tarybos Generalinį sekretorių, kai šios priemonės nutrauktos ir

Konvencijos nuostatos vėl visiškai vykdomos.

16 straipsnis

Jokia 10, 11 ir 14 straipsnių nuostata negali būti laikoma

kliūtimi Aukštosioms susitariančioms šalims apriboti užsieniečių

politinę veiklą.

17 straipsnis

Jokia šios Konvencijos nuostata negali būti aiškinama kaip

suteikianti kuriai nors valstybei, grupei ar asmeniui teisę

vykdyti kokią nors veiklą ar atlikti kokius nors veiksmus,

kuriais siekiama panaikinti kokias nors šioje Konvencijoje

numatytas teises ir laisves ar jas daugiau apriboti nei numatyta

šioje Konvencijoje.

18 straipsnis

Apribojimai, leidžiami pagal šią Konvenciją joje skelbiamoms

teisėms ir laisvėms, negali būti taikomi jokiems kitiems tikslams

negu tie, kuriems jie įvesti.

A N T R A S S K Y R I U S

19 straipsnis

Siekiant laiduoti, kad būtų laikomasi įsipareigojimų,

kuriuos prisiėmė Aukštosios susitariančios šalys šioje

Konvencijoje, steigiama:

a) Europos žmogaus teisių komisija (toliau vadinama –

Komisija);

b) Europos žmogaus teisių teismas (toliau vadinamas Teismu).

T R E Č I A S S K Y R I U S

20 straipsnis

  1. Komisijoje turi būti tiek narių, kiek yra Aukštųjų

susitariančių šalių. Komisijos nariu gali būti tik vienas tos

pačios valstybės pilietis.

  1. Komisija turi posėdžiauti plenarinėje sesijoje. Tačiau ji

gali įsteigti kolegijas, iš kurių kiekvieną turi sudaryti ne

mažiau kaip septyni nariai. Šios kolegijos gali nagrinėti pagal

šios Konvencijos 25 straipsnį pateiktas peticijas, kurios gali

būti nagrinėjamos remiantis precedentine teise arba kurios

nekelia posėdžiuose esminių klausimų dėl Konvencijos aiškinimo ar

taikymo. Kolegijos, laikydamosi šio apribojimo ir šio straipsnio

5 punkto nuostatų, vykdo visus Konvencijos Komisijai suteiktus

įgaliojimus.

Komisijos narys, išrinktas nuo Aukštosios susitariančios

šalies, prieš kurią yra pateikta peticija, turi teisę posėdžiauti

kolegijoje, kuriai tokia peticija pateikta.

  1. Komisija gali įsteigti komitetus, kurių kiekvieną turi

sudaryti ne mažiau kaip trys nariai, turintys įgaliojimus vienu

balsu skelbti nepriimtiną arba išbrauktą iš savo bylų sąrašo

peticiją, pateiktą pagal 25 straipsnį, jei toks sprendimas gali

būti padarytas be tolesnio nagrinėjimo.

  1. Kolegija ar Komitetas gali bet kuriuo metu atsisakyti

jurisdikcijos plenarinės Komisijos naudai, kuri gali taip pat

nutarti, kad būtų jai perduota kiekviena peticija, pateikta

Kolegijai ar Komitetui.

  1. Tik plenarinė Komisija gali atlikti šiuos veiksmus:

a) nagrinėti pareiškimus, pateiktus pagal 24 straipsnį;

b) pateikti bylą Teismui pagal 48 straipsnį;

c) nustatyti procedūros taisykles pagal 36 straipsnį.

21 straipsnis

  1. Komisijos narius renka Ministrų komitetas absoliučia

balsų dauguma iš sąrašo, kurį sudaro Konsultacinės asamblėjos

biuras; kiekviena Aukštųjų susitariančių šalių atstovų grupė

Konsultacinėje asamblėjoje iškelia tris kandidatus, iš kurių ne

mažiau kaip du turi būti jos piliečiai.

  1. Ši procedūra, kiek įmanoma, turi būti taikoma ir sudarant

Komisiją tais atvejais, kai kitos valstybės vėliau tampa šios

Konvencijos dalyvėmis ar užpildomos laisvos vietos.

  1. Kandidatai turi būti aukštos moralės ir turi turėti arba

kvalifikaciją, reikalaujamą užimti aukštas teismines pareigas,

arba asmenys, turintys pripažintą kompetenciją spręsti vidaus ar

tarptautinės teisės klausimus.

22 straipsnis

  1. Komisijos nariai renkami šešerių metų kadencijai. Jie

gali būti perrenkami. Tačiau iš narių, išrinktų per pirmuosius

rinkimus, septynių kadencija pasibaigs praėjus trejiems metams.

  1. Narius, kurių kadencija turi pasibaigti po pirmųjų trejų

metų, išsirenka Europos Tarybos Generalinis sekretorius,

traukiant burtus, iš karto po pirmųjų rinkimų.

  1. Siekiant garantuoti, kiek tai įmanoma, kad pusė Komisijos

narių kas treji metai būtų atnaujinama, prieš kiekvienus

artimiausius rinkimus Ministrų komitetas gali nutarti, kad vieno

ar kelių renkamų narių pareigų kadencija truktų ne šešerius

metus, bet būtų ne ilgesnė kaip devyneri ir ne trumpesnė kaip

treji metai.

  1. Kai atnaujinamos daugiau nei vienos pareigos ir Ministrų

komitetas taiko ankstesnį punktą, pareigų kadencijas paskirsto

Generalinis sekretorius, traukiant burtus, iš karto po rinkimų.

  1. Komisijos narys, išrinktas vietoj kito nario, kurio

pareigų kadencija dar nėra pasibaigusi, turi eiti pareigas likusį

savo pirmtako kadencijos laiką.

  1. Komisijos nariai turi eiti pareigas, kol bus pakeisti. Po

pakeitimo jie turi toliau nagrinėti savo pradėtas bylas.

23 straipsnis

Komisijos nariai veikia komisijoje savo vardu. Savo

kadencijos metu jie negali eiti pareigų, kurios nesuderinamos su

jų, kaip Komisijos narių, nepriklausomumu ir nešališkumu arba šių

pareigų reikalavimais.

24 straipsnis

Kiekviena Aukštoji susitarianti šalis gali per Europos

Tarybos Generalinį sekretorių kreiptis į Komisiją dėl to, jog,

jos manymu, kita Aukštoji susitarianti šalis pažeidusi

Konvencijos nuostatas.

25 straipsnis

  1. Komisija gali priimti peticijas, Europos Tarybos

Generaliniam sekretoriui adresuojamas kiekvieno fizinio asmens,

nevyriausybinės organizacijos ar grupės asmenų, teigiančių, jog

jie yra aukos šioje Konvencijoje pripažintų teisių pažeidimo,

kurį padarė viena iš Aukštųjų susitariančių šalių, su salyga,

jeigu ši Aukštoji susitarianti šalis, kurios veiksmai skundžiami,

yra pareiškusi, kad pripažįsta Komisijos kompetenciją tokias

peticijas priimti. Aukštosios susitariančios šalys, padariusios

tokius pareiškimus, įsipareigoja niekaip netrukdyti veiksmingai

pasinaudoti šia teise.

  1. Tokie pareiškimai gali būti daromi konkrečiam

laikotarpiui.

  1. Pareiškimai deponuojami Europos Tarybos Generaliniam

sekretoriui, kuris jų nuorašus perduoda Aukštosioms

susitariančioms šalims ir juos skelbia.

  1. Komisija vykdys šiame straipsnyje numatytas funkcijas

tada, kai ne mažiau kaip šešios Aukštosios susitariančios šalys

įsipareigos tokiais pareiškimais, padarytais pagal aukščiau

nurodytus punktus.

26 straipsnis

Komisija gali nagrinėti bylą tik po to, kai buvo panaudotos

visos valstybės vidaus teisinės gynybos priemonės pagal

visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas, ir per šešis

mėnesius nuo tos dienos, kai buvo priimtas galutinis sprendimas.

27 straipsnis

  1. Komisija nepriima nagrinėti peticijos, pateiktos pagal 25

straipsnį, jeigu ji yra:

a) anonimiška, arba

b) pagal savo esmę tokia pati byla, kurią Komisija jau

svarstė ar kuri jau buvo perduota kitam tarptautiniam tyrimo ar

ginčo sprendimo organui, ir jeigu peticija nesuteikia jokių

naujų, bylai reikšmingų duomenų.

  1. Komisija pripažįsta nepriimtą kiekvieną pagal 25

straipsnį pateiktą peticiją, jeigu ji mano, kad ji nesuderinama

su Konvencijos nuostatomis, aiškiai nepagrįsta arba yra

piktnaudžiavimas peticijos teise.

  1. Komisija turi teisę atmesti kiekvieną jai pateiktą

peticiją, jeigu ji laiko ją nepriimtą pagal 26 straipsnį.

28 straipsnis

  1. Jei Komisija priima jai paduotą peticiją:

a) ji, siekdama nustatyti faktus, kartu su šalių atstovais

nagrinėja peticiją ir prireikus imasi tyrimo, kurio efektyviam

nagrinėjimui vykdyti suinteresuotos valstybės, pasikeitusios

nuomonėmis su Komisija, privalo sudaryti visas reikiamas sąlygas;

b) ji kartu turi teikti suinteresuotoms šalims paslaugas,

kad byla būtų sureguliuota taikos sutartimi, gerbiant žmogaus

teises taip, kaip jos apibrėžtos šioje Konvencijoje.

  1. Jeigu Komisijai pavyksta sureguliuoti bylą taikos

sutartimi, ji suformuluoja pranešimą, kurį siunčia

suinteresuotoms valstybėms, Ministrų komitetui ir Europos Tarybos

Generaliniam sekretoriui dėl to, kad jis būtų paskelbtas. Šiame

pranešime turi būti glaustai išdėstomi faktai ir pasiektas

sprendimas.

29 straipsnis

Po to, kai Komisija priėmė paduotą peticiją pagal 25

straipsnį, ji vis dėlto gali dviejų trečdalių savo narių balsų

dauguma nutarti tokią peticiją atmesti, jeigu nagrinėjimo metu ji

nustato, kad yra vienas iš 27 straipsnyje numatytų pagrindų

peticijos nepriimti nagrinėti.

Šiuo atveju apie tokį nutarimą turi būti pranešta šalims.

30 straipsnis

  1. Komisija gali kiekvienoje procedūros stadijoje nutarti

išbraukti peticiją iš savo bylų sąrašų, kai aplinkybės verčia

daryti išvadą, jog:

a) pareiškėjas neketina palaikyti savo peticijos; arba

b) dalykas yra išspręstas; arba

c) nėra pagrindo toliau tirti peticiją dėl kokios nors kitos

Komisijos nustatytos priežasties.

Tačiau Komisija turi toliau tirti peticiją, jeigu to

reikalauja šios Konvencijos apibrėžtų žmogaus teisių laikymasis.

  1. Jeigu Komisija nutaria išbraukti peticiją iš savo sąrašo

po to, kai ji buvo priimta nagrinėti, tai ji turi suformuluoti

pranešimą ir jame išdėstyti faktus ir nutarimą peticijai

išbraukti, kartu tai motyvuodama. Pranešimas turi būti pasiųstas

šalims, taip pat Ministrų komitetui, Komisija gali jį paskelbti.

  1. Komisija gali nutarti atstatyti peticiją savo bylų

sąraše, jeigu ji mano, jog aplinkybės tai pateisina.

31 straipsnis

  1. Jeigu peticijos nagrinėjimas neužbaigtas pagal 28

straipsnį (2 punktas) bei 29 arba 30 straipsnius, Komisija turi

suformuluoti pranešimą dėl faktų ir pareikšti savo nuomonę, ar

nustatyti faktai rodo atitinkamos valstybės įsipareigojimų pagal

Konvenciją pažeidimą, Komisijos narių atskiros nuomonės apie tai

gali būti išdėstomos pranešime.

  1. Pranešimas turi būti pasiųstas Ministrų komitetui, taip

pat suinteresuotoms valstybėms, kurios neturi teisės jo skelbti.

  1. Siųsdama pranešimą Ministrų komitetui, Komisija gali

pateikti tokius pasiūlymus, kuriuos ji mano esant tinkamus.

32 straipsnis

  1. Jeigu klausimas pagal šios Konvencijos 48 straipsnį per

tris mėnesius nuo pranešimo pasiuntimo Ministrų komitetui dienos

Teismui neperduodamas, Ministrų komitetas dviejų trečdalių savo

narių, turinčių teisę dalyvauti Komiteto posėdžiuose, balsų

dauguma turi nuspręsti, ar Konvencija buvo pažeista.

  1. Gavęs teigiamą atsakymą, Ministrų komitetas turi

nustatyti laikotarpį, per kurį suinteresuota Aukštoji

susitarianti šalis privalo imtis Ministrų komiteto sprendimu

reikalaujamų priemonių.

  1. Jeigu suinteresuota Aukštoji susitarianti šalis per

nustatytą laikotarpį nesiėmė patenkinamų priemonių, Ministrų

komitetas nusprendžia 1 punkte numatyta balsų dauguma, kokių

veiksmų reikia imtis pagal jo pirmą sprendimą, ir paskelbti

pranešimą.

  1. Aukštosios susitariančios šalys įsipareigoja laikyti kaip

joms privalomą kiekvieną sprendimą, kurį Ministrų komitetas gali

priimti taikydamas ankstesnius punktus.

33 straipsnis

Komisijos posėdžiai uždari.

34 straipsnis

Atsižvelgdama į 20 straipsnio 3 punkto ir 29 straipsnio

nuostatas, Komisija priima savo sprendimus dalyvaujančių ir

balsuojančių narių balsų dauguma.

35 straipsnis

Komisijos posėdžiai šaukiami, kai prireikia. Posėdžius

šaukia Europos Tarybos Generalinis sekretorius.

36 straipsnis

Komisija priima savo procedūros taisykles.

37 straipsnis

Komisijos sekretoriatą aprūpina Europos Tarybos Generalinis

sekretorius.

K E T V I R T A S S K Y R I U S

38 straipsnis

Europos žmogaus teisių teismo teisėjų yra tiek, kiek Europos

Tarybos narių. Negali būti dviejų teisėjų, kurie yra tos pačios

valstybės piliečiai.

39 straipsnis

  1. Teismo nariai renkami Konsultacinės asamblėjos balsų

dauguma iš Europos Tarybos narių iškeltų asmenų sąrašo;

kiekvienas narys iškelia tris kandidatus, iš kurių ne mažiau kaip

du turi būti tos valstybės piliečiai.

  1. Tokios pat procedūros, kiek įmanoma, privalu laikytis

papildant Teismo sudėtį, kai priimami nauji Europos Tarybos

nariai, taip pat kai užimamos atsiradusios laisvos vietos.

  1. Kandidatai turi būti aukštos moralės ir turėti

kvalifikaciją, kurios reikia aukštoms teisminėms pareigoms

užimti, ar būti teisininkai, turinys pripažintą kompetenciją.

40 straipsnis

  1. Teismo nariai renkami devynerių metų kadencijai. Jie gali

būti perrenkami.Tačiau iš narių, išrinktų per pirmuosius

rinkimus, keturių kadencija baigiasi po trejų metų, o kitų

keturių narių kadencija baigiasi po šešerių metų.

  1. Narius, kurių kadencija baigiasi po pirmųjų trejų ir

šešerių metų, renka Europos Tarybos Generalinis sekretorius,

traukiant burtus, tuoj pat po pirmųjų rinkimų.

  1. Siekdama laiduoti, kiek tai įmanoma, kad trečdalis Teismo

narių būtų atnaujinta kas treji metai, Konsultacinė asamblėja

gali nutarti prieš rengiant artimiausius rinkimus, kad vieno ar

daugiau renkamų narių pareigų kadencijos terminas turi būti

kitoks negu devyneri metai, tačiau ne ilgesnis kaip dvylika ir ne

trumpesnis kaip šešeri.

  1. Kai reikia daugiau kaip vienos kadencijos ir Konsultacinė

asamblėja taiko ankstesnį punktą, pareigų kadencijas nustato

Europos Tarybos Generalinis sekretorius, traukiant burtus, iš

karto po rinkimų.

  1. Teismo narys, išrinktas, kad pakeistų narį, kurio pareigų

kadencija nepasibaigia, turi eiti pareigas likusį jo pirmtako

kadencijos laiką.

  1. Teismo nariai eina pareigas, kol nebus pakeisti. Kai būna

pakeisti, jie turi toliau nagrinėti savo pradėtas bylas.

  1. Teismo nariai dirba Teisme savo vardu. Savo kadencijos

metu jie negali eiti jokių pareigų, nesuderinamų su jų, kaip

Teismo narių, nepriklausomumu ir nešališkumu arba šių pareigų

reikalavimais.

41 straipsnis

Teismas renka savo prezidentą ir vieną ar du viceprezidentus

trejų metų kadencijai. Jie gali būti perrenkami.

42 straipsnis

Teismo nariai už kiekvieną darbo dieną turi gauti

atlyginimą, kurį nustato Ministrų komitetas.

43 straipsnis

Kiekvienai Teismui pateiktai bylai nagrinėti turi būti iš

devynių teisėjų sudaroma kolegija. Joje turi dalyvauti ex officio

kolegijos narys teisėjas kiekvienos suinteresuotos valstybės

pilietis arba, jeigu tokio nėra, jos pasirinktas asmuo, kuris

turi dalyvauti teisėjo teisėmis; kitų teisėjų pavardes pasirenka

prezidentas, prieš pradedant nagrinėti bylą, nutraukiant burtus.

44 straipsnis

Tik Aukštosios susitariančios šalys ir Komisija turi teisę

pateikti bylą Teismui.

45 straipsnis

Teismo jurisdikcija apima visus šios Konvencijos aiškinimo

bei taikymo klausimus, kuriuos Aukštosios susitariančios šalys ar

Komisijos pateikia jam pagal 48 straipsnį.

46 straipsnis

  1. Kiekviena Aukštoji susitarianti šalis gali bet kuriuo

metu pareikšti, jog ji pripažįsta kaip privalomą ipso facto, be

specialaus susitarimo, Teismo jurisdikciją visose bylose,

susijusiose su šios Konvencijos aiškinimu bei taikymu.

  1. Aukščiau minėti pareiškimai gali būti padaryti be jokių

išlygų arba vienų ar kitų Aukštųjų susitariančių šalių

abipusiškumo pagrindais, arba konkrečiai nurodytam laikotarpiui.

  1. Šie pareiškimai deponuojami Europos Tarybos Generaliniam

sekretoriui, kuris jų nuorašus siunčia Aukštosioms

susitariančioms šalims.

47 straipsnis

Teismas gali svarstyti bylą tik po to, kai Komisija

pripažino, kad jos pastangos draugiškai sureguliuoti ginčą per 32

straipsnio numatytą trijų mėnesių laikotarpį buvo nesėkmingos.

48 straipsnis

Su sąlyga, kad bent viena suinteresuota Aukštoji

susitarianti šalis arba suinteresuotos Aukštosios susitariančios

šalys, jeigu jų yra daugiau kaip viena, sutikusios su Teismo

privalomąja jurisdikcija, arba, jeigu taip nėra, tai

suinteresuotos Aukštosios susitariančios šalies sutikimu, jeigu

jų yra bent viena, arba jeigu jų, tokių sutinkančių, yra daugiau

kaip viena, bylą Teismui gali pateikti:

a) Komisija;

b) Aukštoji susitarianti šalis, kurios pilietis teigia, kad

yra pažeidimo auka;

c) Aukštoji susitarianti šalis, kuri perdavė bylą Komisijai;

d) Aukštoji susitarianti šalis, prieš kurią yra paduotas

skundas.

49 straipsnis

Jei kyla ginčas dėl to, ar Teismas turi teisę spręsti

konkrečią bylą, klausimą išsprendžia pats Teismas.

50 straipsnis

Jeigu Teismas nustato, jog sprendimas ar priemonės, kurių

ėmėsi teismo ar kokie nors kiti Aukštosios susitariančios šalies

organai, visiškai arba iš dalies prieštarauja įsipareigojimams

pagal šią Konvenciją, taip pat jeigu šios šalies vidaus teisė

leidžia tik iš dalies atlyginti šio sprendimo ar priemonių

pasekmes, tai prireikus Teismas gali teisingai patenkinti

nukentėjusios šalies reikalavimus.

51 straipsnis

  1. Teismo sprendimas turi būti motyvuotas.
  2. Jeigu visas sprendimas arba jo dalis neišreiškia teisėjų

vieningos nuomonės, kiekvienas teisėjas turi teisę pateikti savo

atskirą nuomonę.

52 straipsnis

Teismo sprendimas yra galutinis.

53 straipsnis

Aukštosios susitariančios šalys įsipareigoja vykdyti Teismo

sprendimus bylų, kurių jos yra šalys.

54 straipsnis

Teismo sprendimas siunčiamas Ministrų komitetui, kuris

prižiūri jo vykdymą.

55 straipsnis

Teismas nustato savo procedūros taisykles.

56 straipsnis

  1. Pirmieji Teismo narių rinkimai įvyks po to, kai Aukštųjų

susitariančių šalių pareiškimų, minimų 46 straipsnyje, skaičius

bus aštuoni.

  1. Jokia byla negali būti pateikta Teismui iki pirmųjų

rinkimų.

P E N K T A S S K Y R I U S

57 straipsnis

Kiekviena Aukštoji susitarianti šalis, gavusi Europos

Tarybos Generalinio sekretoriaus paklausimą, paaiškina, kokiu

būdu jos vidaus teisė garantuoja šios Konvencijos kiekvienos

nuostatos veiksmingą įgyvendinimą.

58 straipsnis

Europos Taryba atlygina Teismo ir Komisijos išlaidas.

59 straipsnis

Komisijos nariai ir Teismas savo funkcijų atlikimo metu turi

privilegijų ir imunitetų, numatytų Europos Tarybos statuto 40

straipsnyje ir susitarimuose, sudarytuose pagal šį straipsnį.

60 straipsnis

Niekas šioje Konvencijoje negali būti aiškinama kaip

apribojimai ar nukrypimai nuo kokių nors žmogaus teisių ar

pagrindinių laisvių, kurios garantuojamos pagal kurios nors

Aukštosios susitariančios šalies įstatymus ar kokį nors kitą

susitarimą, kurio šalis ji yra.

61 straipsnis

Niekas šioje Konvencijoje neapriboja Ministrų komiteto

įgaliojimų, kuriuos jam suteikęs Europos Tarybos statutas.

62 straipsnis

Aukštosios susitariančios šalys sutinka, kad jos, išskyrus

specialų susitarimą, nesinaudos kitomis sutartimis, susitarimais

ar deklaracijomis, galiojančiomis jų tarpusavio santykiuose dėl

to, kad, pateikdamos peticiją, spręstų ginčą, kilusį dėl šios

Konvencijos aiškinimo ar taikymo, kitokiomis ginčo sprendimo

priemonėmis negu tos, kurios numatytos šioje Konvencijoje.

63 straipsnis

  1. Kiekviena valstybė Konvencijos ratifikavimo metu arba

kada nors vėliau gali pareikšti, pranešdama apie tai Europos

Tarybos Generaliniam sekretoriui, kad Konvencijos galioja visoms

ar kai kurioms teritorijoms, už kurių tarptautinius santykius ji

atsako.

  1. Konvencija pradeda galioti pranešime nurodytoje

teritorijoje ar teritorijose, praėjus 30 dienų po to, kai šį

pranešimą gavo Europos Tarybos Generalinis sekretorius.

  1. Šios Konvencijos nuostatas taikant tokioms teritorijoms,

reikia tinkamai atsižvelgti į vietinius poreikius.

  1. Kiekviena valstybė, padariusi pareiškimą pagal šio

straipsnio 1 punktą, gali bet kada vėliau po tokio pareiškimo

paskelbti dėl vienos ar kelių teritorijų, apie kurias kalbama

šiame pareiškime, kad ji pripažįsta Komisijos kompetenciją

priimti peticijas iš fizinių asmenų, nevyriausybinių organizacijų

ar asmenų grupių pagal šios Konvencijos 25 straipsnį.

64 straipsnis

  1. Kiekviena valstybė, pasirašydama šią Konvenciją arba

deponuodama savo ratifikacinius raštus, gali padaryti išlygą dėl

kurios nors atskiros Konvencijos nuostatos, jei kuris nors tuo

metu jos teritorijoje galiojąs įstatymas neatitinka tos

nuostatos. Bendro pobūdžio išlygos pagal šį straipsnį

neleidžiamos.

  1. Kiekvienoje išlygoje, padarytoje pagal šį straipsnį, turi

būti glaustai išdėstytas atitinkamas įstatymas.

65 straipsnis

  1. Aukštoji susitarianti šalis gali denonsuoti šią

Konvenciją tik praėjus penkeriems metams nuo tos datos, kai ji

tapo jos dalyve, ir šešiems mėnesiams po pranešimo, pasiųsto

Europos Tarybos Generaliniam sekretoriui, kuris praneša apie tai

kitoms Aukštosioms susitariančioms šalims.

  1. Toks denonsavimas neatleidžia Aukštosios susitariančios

šalies nuo jos įsipareigojimų pagal šią Konvenciją dėl kiekvieno

akto, kuris galėjo tokius įsipareigojimus pažeisti ir kuris

galėjo būti padarytas iki denonsavimo įsigaliojimo.

  1. Kiekviena Aukštoji susitarianti šalis, kuri nustos būti

Europos Tarybos nare, tomis pačiomis sąlygomis nustos būti ir

šios Konvencijos šalimi.

  1. Konvencija gali būti denonsuota pagal ankstesnių punktų

nuostatas dėl kiekvienos teritorijos, kuriai jos veikimas buvo

išplėstas pagal 63 straipsnio sąlygas.

66 straipsnis

  1. Ši Konvencija atvira pasirašyti Europos Tarybos narėms.

Ji turi būti ratifikuojama. Ratifikaciniai raštai deponuojami

Europos Tarybos Generaliniam sekretoriui.

  1. Ši Konvencija įsigalioja deponavus dešimtą ratifikacinį

raštą.

  1. Toms valstybėms, kurios ratifikuos šią Konvenciją po jos

įsigaliojimo, ji įsigalios joms deponavus savo ratifikacinius

raštus.

  1. Europos Tarybos Generalinis sekretorius turi pranešti

visoms Europos Tarybos narėms apie Konvencijos įsigaliojimą, apie

ją ratifikavusias valstybes ir apie visus vėliau gautus

ratifikacinius raštus. Sudaryta 1950 metų lapkričio 4 dieną

Romoje anglų ir prancūzų kalbomis. Abu tekstai yra vienodai

autentiški ir sudaro vieną egzempliorių, kuris turi būti saugomas

Europos Tarybos archyvuose. Generalinis sekretorius turi pasiųsti

kiekvienai signatarei patvirtintus nuorašus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *